…pro šalį.

Taip. Drebėdamas iš baimės savo mylimai įteikiau žiedą ir net nepaklausiau, ar sutinka, lyg atrodytų ji ne mano mylima, o kito, kad aš čia nežinau ką ir kodėl. Taip. Tada kažką murmėjau, šilau, šalau, drebančiais pirštais, be kojų, be rankų- kaip vėjo švokštimas iš širdininko bronchų.

Ir tos istorijos apie nevykusius (man taip atrodė ir man turėjo taip neatsitikt) priklaupimus, kai ji šluosto grindis, kai apžiūrinėjate žuvį Kalėdoms maximoje (toks bendrinis parduotuvės pavadinimas), kai žiemą nusiveži ją ten toli ir ji visą kelią klausinėja (kodėl, ko, o kam), nors ir žino- tos visos istorijos beveik išsipildė.

Nebuvo tobula, net arti to nebuvo.

Pavyko tyliai su desperatišku nebegalėjimu laikyti. Lyg norėtum įkvėpti, tik atvirkščiai. 2 minutės susikaupimo, Cezario pjūvis smegenims ir štai tu murmėdamas murmelę su besiveržiančio atodūsio švokštimu jau mauni TĄ ŽIEDĄ, kurį keletą savaičių ar mėnesių saugojai piniginėj, kišenėj, visose skrynelėse ir stalčiuose, kad tik ji neišsiaiškintų tavo ketinimų- vis trokšdamas, kad ji rastų ir taip palengvintų šio egzistencinio uždavinio sprendimą (Na va, radai, aš nespėjau pasiruošt, sugadinai viską, tai ar tekėsi už manęs).

Dėkui Dievui tuo metu ji, būna apstingusi ir ta murmelė atrodo beveik visai neapgailėtinai, visai vykusi- istorijos juk gimsta po to. Nurieda akmuo. 2 minutės.

Iš visų išdeklamuotų priklaupimų, visų apžiūrėtų ir nepasirinktų tinkamų vietų, iš visų šimtus kartų suprojektuotų jos reakcijų ir filmų scenarijų lieka tos dvi minutės tylaus murmėjimo.

Dabar visai nebeklausyčiau pasakojimų apie tinkamas vietas- pati tinkamiausia, kur arba daug triukšmo, nes ji negirdės tavo murmėjimo, arba ten, kur negalima drumsti tylos, kad tas tylus švokštimas atrodytų natūralus ir derantis prie aplinkos- tobulas.

Neverta tobulų scenarijų kalbėt sklandžiai ir užtikrintai- dievaži netikra tai. Pasirinkt taip, kad tas visas sumišimas susilietų su aplinka, būtų tarsi jos dalis, organiškas, gyvas ir nesterilus, ne kaip skalpelis operacinėj. Neverta tuomet kovoti su savimi, neverta priešintis sumišimui… neverta daryt taip, kad negimtų nauja istorija, pasakojimas. Ką ji pasakos draugėm, jei tu neturėjai jausmų, tik baltą žirgą, “malūnsparnį”, parašiutą, limuziną, motociklą… už ko ji tuomet ištekės? Už balto žirgo? “Malūnsparnio”? Prašiuto? Limuzino? Motociklo?

Tobulas jau matei kine ir aprašė visi cosmopolitanai (bendrinis brukalo pavadinimas), tau juos pasakojo ne viena pažįstama tuštutė (aut. past. fyfa) ar bent viena nepažįstama. Todėl tobulas pasakoja tos, kurių dar niekas neklausė, kurioms dar niekas neieškojo žiedo, dėl kurių niekas nesikankino su eskizais. Na dar būna tos, kurios kažkaip per klaidą… kai pagalvoji- “ir kas galėjo jai tiek”.

Dievaži, kažkaip pagalvoju ir norisi spirt sau ar bent įžnybt… ir pakartot viską, tik jau tobulai. Tik jau nepakartojama ir mano.

Patiko (22)