…pro šalį.

Rytas. Šviesus buvo. Dar žieminis, nors ir 6:30, trečia pavasario.

Gramdant stiklą priėjo apelsininis katinas pasisveikint, tokiu pasiilgtu murklio balsu, su pavingiavimu, kaip kitados septynerių juodas iš pasiilgimo ir meilės. Pasišnekėjom: negalėjau pasiimt kartu- važiavau į Klaipėdą. Tik dabar visą dieną jo taip trūksta, ko gero, mieliausias sutiktas sutvėrimas, maloniai nusiteikęs ir šiaip nepraėjo pro šalį. Pasidomėjo manim ir pažiūrėjo į akis. Patikau.

Pesimizmas. Atėmė jis raudoną dviratį ir kamuolį- nebeturiu net to, ką suprantu. Žiūriu buku žvilgsniu į kelią ir labiausiai noriu cigaretės. Giliai į plaučius, kad išsikosėčiau. Taip žiauriai jaučiuosi paliktas pats atsakingas už save, o norėčiau būt trijų ir brist pusnim į darželį. Krizė.

Ačiū Dieve davei, dabar būk geras pasiimk.

Močiutės žodžiai- geriausia šios dienos sentencija, kuri pralinksmino.