…pro šalį.

Tai va. Užpildžiau.

CV. Anglų kalba norvegiškai. Moku. Pasirodo moku, kai prisiminiau danų, kurios neprisiminiau nuo du tūkstančiai antrų.

Kalbėjau daniškai. Tada. Su Krispiu, Krispi, Krispy, Crispy. Tai va su juo. Supratingas šuo. Pastoriaus Raselo terjeras. Nu kaip “The Mask” tas.

Aš taip pamėgau Lietuvą, taip prie jos pripratau. Taip pripratau prie žmonių, kad kai tik norvegai supaprastino sąlygas ir panaikino nekuriuos negausius apribojimus, tai ėmiau ir užpildžiau CV norvegam. Dėl Lietuvos aš čia taip- negaliu daugiau taip jos skriaust, negaliu, kad ji taip mane perneša.

Ne ne. Negalvokit. Aš turiu išsilavinimą- ne statybos mano verslas. Ne ne, man nesvarbu nekilnojamo turto kaina ir 200 proc. pelnai. Tikrai ne. Aš tik šiaip atrodo netyčia ir visai be reikalo Lietuvoj jau nuo 2002. Atgal.

Nors negaliu pykt, daug radau čia, pavyzdžiui, kaip “reikia” dirbt išmokau, išmokau, kad nereikia klaust, kad tas, kuris klausia nieko nežino, kad tatai ne garbė yra didelė ir iš tokios gėdos pakilt iki žmogaus jau sunku. Dar reikia visus apgaut ir didžiausia apgavystė- apgaut save yra. Čia tik “prodvinuti” gali- aukščiausias lygis: Sharma tarkim.

Dar svarbu viską uždraust ir būtinai padidint mokesčius, bet taip, kad dirbt nereikėtų ir kad negalėtum atsidaryt one man company. Šiukštu- dar pradėsi kept blynus ir imsi išmaitint šeimą, dar neimsi paskolų ir pašalpų, dar nestovėsi nuo 8 val. ryto darbo biržoj ir beveik nesinaudosi valstybinėm gydymo įstaigom.

Bet aš naudojausi. Naudojausi sąžiningai, net echoskopu man rado tik 50 proc. vožtuvo ir spindulius, tik va bėda, kad Santariškėse jų nerado… tai maloniai nustebau nepradėjęs gydytis- svarbiausia laiku. Laiku įstoti, laiku išstoti.

Svarbiausia tikslas, svarbiausia nepavėluot investuot į automobilį ir nekilnojamąjį turtą, jei ne: belieka viena- pačiam tapt nuolatiniu nekilnojamuoju turtu su retais pragiedruliais- šiaip ar taip turi gi dirbt viršvalandžius, kad būtum rimtas- apskritai turi pradėt dirbt 16:30 ir taip art iki bent 20:00… o dieną kava, susirinkimai, verslo susitikimai, marketingas, pardavimai, spam’as, e-mail’ai. Neduokdie prisipažinsi, kad kaip visi dirbi 4 val. per dieną dvi ryte po kavos iki pasiruošimo pietums ir dvi po pietų 16:30-20:00.

Tuomet po įtemptos darbo dienos pokalbiai sporto klube, su kolegomis klausytojais apie verslą nežmoniškas verslo sąlygas, rinkos ekspertizės, tyrimai…

Ir tokiam kontekste, 2008 metų rugpjūtį įsivaizduok save sakantį savo bosui ir kolegom “šikna”. Šypsenos, pašaipos, planai kitiems metams- grandioziniai pasirodymai parodose ir bazinės algos kėlimas sumažinant premijas nuo rezultatų, kad buhalterei ir skyrių vadovams būtų lengviau skaičiuot atlygius. Nuo šiol tik aukštyn, tik tu vienas kitaip. Tu niekur.

Tu galvojai, kad turi pakankamai santaupų, kad tau niekas negresia, nes žinai darbo kodeksą… tik matai, kad kaip ir aš dirbi tam, kad uždirbtum ir tokiu būdu sumokėtum sau neišmokėtą atlygį, premijas, bonusus ar ką ten. Jie žiūri į tave ir laukia geresnių laikų, kai tik galės pagal visus Merfio dėsnius- tu “išeisi” iš darbo šalių sutarimu.

Miegi, pabundi, apsikabini koją. Jautiesi nejaukiai, kad tave myli su ne tavo Škoda, kad laukia, kad pasiilgsta ir nori su tavim į Oslą. Ne žuvis, ne barakuda, ne žurnalas “Gyvuliai”.

Kiekviena diena tave stebina- žiūri išplėstom akim, kaip iš vaikystės nuotraukų, tik kad tuomet tau 3 ir tu baltapūkis, o dabar tau kitaip ir ji randa po 5 žilus plaukus kasdien. Žilė…

Patiko (0)